![]() ![]() ![]() |
![]()
![]()
Prezentacija - įprastas būdas pristatyti įmonę ir prisijaukinti klientą. Tačiau kaip užvaldyti auditoriją, prikaustyti kiekvieno klausytojo dėmesį ir nė akimirkai neleisti jam mintimis nukrypti į šoną, nes antraip susigrąžinti jį atgal, t.y. priversti klausytis jūsų žodžių ir jais patikėti bus nelengva?
Kada paskutinį kartą buvote prezentacijoje? Ko gero, ne per seniausiai. O kada buvote tokioje, kurią mielai rekomenduotumėte savo kolegai ir po kurios tapote ištikimu įmonės, surengusios prezentaciją, klientu? Sunku tokią prisiminti? Nieko keisto. Tai pripažįsta ir pats J. Weissman, atkreipdamas dėmesį, kad kasdien pasaulyje rengiama milijonai prezentacijų, tačiau daugelis iš jų nevykusios. Nesvarbu, kad auditorija sėdi iš žiūri neatitraukdama akių nuo pranešėjo. Bet jei kas sugebėtų įlįsti į jų mintis, oi, kaip nustebtų pranešėjas, nes galbūt tik keletas iš sėdinčiųjų bando sekti ir suprasti tai, ką jis nori įteigti. O jeigu jau pamatote žiovaujantį klausytoją, prezentacijos baigtis aiški - jūs, kaip pranešėjas, o kartu ir įmonė, kurios produktus ar paslaugas pristatote, šį kartą patyrė fiasko. Kaip pasiekti, kad prezentacija būtų sėkminga, kad įrodytų siūlomą naudą klausytojams ir jie sušuktų „Mat kaip?!" Kaip rasti auditorijos stiklinių akių sindromo priešnuodį? Atsakymas paprastas: papasakokite jiems savo istoriją. Bet papasakokite ją taip, kad sudomintumėte nuo pirmojo žodžio. O tai padaryti - jau menas, kurio paslaptis atskleidžia knygos autorius, visame pasaulyje pripažįstamas prezentacijų virtuozas. Pirmiausia, norėdami pasakoti apie įmonę ar jos kuriamą vertę - o tai ir yra jūsiškė istorija, - turėtumėte žinoti, ką pasakoti. Kaip rodo patirtis, daugelis pranešėjų dėmesį pirmiausiai suka visai priešinga linkme: jie bando išsiaiškinti, kaip istoriją papasakoti. Nes nori, kad juos išgirstų, suprastų, įsimintų. Čia ir slypi pirmasis pavojus - jei neturėsite ką svarbaus pasakyti, galite nors ir išdainuoti savo kalbą atsistojęs žemyn galva, laukiamo efekto vis tiek nebus. Taigi pirmiausia autorius jums patars, kokią informaciją pateikti klausytojui, kas yra svarbiausia ir kas, priešingai, prezentacijai gali padaryti meškos paslaugą: esmę paskandinti smulkmenose. Visi patarimai, kaip prezentaciją paversti pergalinga, suguldyti į pustrečio šimto knygos puslapių. Tačiau jų esmę galima pritaikyti ne tik prezentacijose, bet ir visame versle: elkitės taip, lyg tai darytumėte pirmąjį kartą. Būtent nuo pirmojo įspūdžio priklauso didelė sėkmės dalis. Dar viena galimybė pabandyti sudaryti pirmąjį įspūdį jums daugiau nebus suteikta. Taigi jūsų pasakojama istorija auditoriją privalo pirmiausia sudominti. Geras pranešėjas užvaldo klausytojų protus prezentacijos pradžioje, veda juos per visas prezentacijos dalis, temas, idėjas ir, jų nepaleisdamas, kelia norą klausytojams imtis veiksmų. Žinoma, prieš tai jie mintyse turėtų sušukti savotišką burtažodį „Mat kaip?!", reiškiantį „Ir kaip aš anksčiau pats to nepastebėjau". Anot autoriaus, to pasiekti įmanoma tik įsijautus į auditorijos advokato vaidmenį, o ne kemšant informacija, kuri atrodo svarbi jums, bet klausytojams iš tiesų nieko nereiškia. Todėl, prieš rengdamiesi prezentacijai, pabandykite įsivaizduoti save klausytojo kailyje - tai padės išvengti esminių klaidų: neaiškių minčių, painios sekos, smulkmenų gausos, monotonijos ir galybės kitų kliūčių, kaišiojančių prezentacijos sėkmei pagalius į ratus. O kad „ratai" nekliūdami suktųsi, J. Weissman pateikia gausybę pavyzdžių, patarimų, grafinės išraiškos iliustracijų. Ne ką mažiau čia ir psichologinių gudrybių, kaip prikaustyti ir išlaikyti auditorijos dėmesį, prezentacijos išdėstymo metodų, leidžiančių kuo tiksliau ir veiksmingiau perduoti tai, ką norite pasakyti, t. y. papasakoti savo istoriją. Perskaičius knygą, tampa aišku, kaip, anot autoriaus, priversti tekstą prabilti, o skaičius - dainuoti. O savo pasakojamai istorijai įkvėpus gyvybės jau galima mesti iššūkį aukščiausiajai lygai, nes jūsų prezentacija - pergalinga.
![]() ![]() |
![]() ![]()
![]() |
|||||||||||||||||||||||||||||