Žurnalo „Verslo klasė“ prenumerata

 

„Verslo klasė“ – pažintinis žurnalas mąstantiems ir smalsiems žmonėms, tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi.

Mūsų tikslas – parodyti įvykius istoriniame ir pasauliniame kontekste, suteikti progų pamąstyti, išeiti iš priprastos rutinos, apsidairyti – gal čia pat už kampo yra atradimų, galinčių pakeisti gyvenimą, požiūrį į gyvenimą, į darbą, į verslą.

 

Žurnalo akiratyje:

žmonės, kuriuos tikrai galima vadinti asmenybėmis;

verslo vadybos naujovės ir problemos;

praeities pamokos ir galimos raidos tendencijos;

visuomenėje vykstantys procesai, jų analizė, perspektyvų sklaida;

mokslo ir technologijų naujienos;

kelionės, istorija, kultūra...

Vertiname skaitytojus kaip įdomius pašnekovus, todėl kiekviename numeryje kviečiame pabendrauti su mūsų skilčių autoriais – sąmojingais ir populiariais Lietuvos eseistais.

 

 

 

Žurnalo periodiškumas - 10 numerių per metus. Leidžiamas kievieną mėnesį, išskyrus sujungtus liepos-rugpjūčio („Verslo klasė“+Top1000) ir gruodžio-sausio („Verslo klasė“+ „Lietuvos verslo lyderiai“) numerius.

 

 

 

 

„Verslo klasę“ skaitau nuo pat jos „gimimo“ ir kaskart būnu nustebinta, hm ... maloniai nustebinta, kad žurnalas nesikeičia. Sakydama nesikeičia, turiu galvoje autorių norą nagrinėti įvykius ar reiškinius giliau ir netikėčiausiomis kryptimis, „pavartyti“ juos įvairiuose kontekstuose, paieškoti ryšių tarp iš pirmo žvilgsnio nesusijusių dalykų ir apskritai iškapstyti įdomių temų. Mano akimis, tai ir lemia žurnalo patrauklumą ir išskirtinumą.
Labai džiugina tai, kad skaitant kai kurias temas (net negalėčiau pavadinti jų straipsniu ar rašiniu) jaučiamas autoriaus asmeninis domėjimasis tuo, apie ką kalbama, ne tiesiog darbinis, bet gyvas nuoširdus požiūris ir pasidalijimas mintimis. Gal tai profesionalumo nuopelnas, bet nuojauta sako, kad kur kas daugiau. Šiuo požiūriu labiausiai įsimena praktiškai viskas, kas parašyta redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus pradedant redaktoriaus pratarme, kur visada rasi taiklią mintį, iki sudėtingų temų, kur gauni daug atsakymų ir dar daugiau klausimų, kurie skatina ne kartą prie jų sugrįžti, kitaip tariant, priverčia pajudinti smegenis. Čia kaip su sportavimu, kol nepradedi, tai tingisi, bet kai užsikabini, tai nepasportavęs blogai jautiesi. Taip pat labai patraukia Giedriaus Drukteinio straipsniai, nes be rimto įsigilinimo, be didžiulio kiekio išnagrinėtos informacijos ir jos perkratymo protingoje ir kūrybingoje galvoje taip parašyti nepavyks. Ką jau kalbėti apie puikų rašymo stilių, gebėjimą pateikti sudėtingus dalykus lengvai ir šmaikščiai. Dar dabar prisimenu įspūdingą šio autoriaus straipsnių ciklą apie bankus, bankų bankrotus.
O ką iš tikrųjų norėjau pasakyti šiuo laišku, tai padėkoti, kad esate, kad gyvenate tuo, apie ką kalbate ir kad neleidžiate mums, skaitytojams, tik lengvai plaukti pasroviui, bet „priverčiate“ pasigalynėti ir su gelme. Žodžio ir minties.
Asta“

 

 

„Tikrai noriu ir toliau draugauti su Jūsų žurnalu. Aš iš tų žmonių, kurie tampa alergiški periodiniams spaudos leidiniams, nes daugelis jų pavirtę į prekybos centrus, kuriuose seniai pamirštas geras tonas, sveika nuovoka ir pagarba viskam. Atrodo gyveni kažkokioj kreivų veidrodžių karalystėj. Imi pasigesti ekologiškos minties, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų.
Su nostalgija prisimenu "Viktorią". "Verslo klasė" - kol kas vienas iš nedaugelio, kurių laukiu.
Pastovios skiltys tarsi namai, kuriuose gražiai dera įvairios temos. Perskaitai ir tyliai pasidžiaugi: yra dar pagarbos vertų žurnalistų, kurių žodis įtaigus, svarus, informatyvus, atsakingas. Smagu, kad gali rinktis. Gražina„

 

 

„Aš vėl padariau tai. Aš vėl užsisakiau „Verslo klasę“ kitiems metams. Pataisykite, jeigu esu neteisus, bet ar „Verslo klasė“ nėra pats brangiausias lietuviškas žurnalas? Taigi, galima sakyti, aš esu vidurinė klasė ir netgi „upper-middle“.
Kodėl užsisakiau?
Todėl, kad skaitydamas „Verslo klasę“ aš pailsiu. Akys pailsi nuo ekranų mirgėjimo, smegenys pailsi nuo tos visos kiaulystės, kurios pilna vieno kito laikraščio antraštėse.
Skaitau jau turbūt trejus metus, iš pradžių nugriebdavau darbe, paskui užsisakiau – buvo kažkokia akcija. Man tai kaip gero konjako taurė vakare prie židinio. Niekur neleki, niekas nemirga. Tokia pauzė, kuri padeda kvėpuoti ir neapkerpėti.
Laurynas“