„Verslo klasė“ „Iliustruotasis mokslas“ Visi straipsniai

Prieš 5 milijonus metų Argentinos pampose išaušta gražus vasaros rytas. Grupelė arklius primenančių žinduolių Brachytherium pirmuose saulės spinduliuose taikiai rupšnoja žolę. Nė vienas nepastebi tolėliau žolėse pasislėpusio milžiniško paukščio siaubūno. Plėšrūnas kraipo galvą tiksliai įvertindamas atstumą iki aukos.    

Staiga jis puola. Per kelias sekundes kvapą gniaužiančiu 50 km/h greičiu jis praūžia žole. Brachytherium būrys išsilaksto, o grobuonis sutelkia visą dėmesį į lėčiausią būrio narį – seną patiną.      

Paukštis siaubūnas pačiumpa patiną, vienu taikliu spyriu jį pargriauna ir stveria žūčiai pasmerktą gyvūną savo stipriu snapu. Tada daug kartų smarkiai tranko grobį į žemę, kol šis išleidžia paskutinį kvapą ir kol lūžta visi didesni kaulai. Pribaigtas keturkojis vienu kąsniu suryjamas su visais kaulais, oda ir šeriais.     

Paukščiai siaubūnai, lotyniškai vadinami Phorusrhacidae, atsirado prieš 55 milijonus metų, jie buvo prisitaikę medžioti ganėtinai didelius gyvūnus. Tai matyti iš kaukolės ir kojos kaulo, rastų 2004 metais Komaljo mieste Pietų Argentinoje. Kaukolė buvo pailga, su aštriu užlinkiu gale, o ilgas ir plonas kojos kaulas rodo, kad šie paukščiai buvo stiprūs ir greiti medžiotojai.    

Urugvajaus Respublikos universiteto fizikas Ernestas Blancas ir paleontologas Washingtonas Jonesas, tyrinėdami kojos kaulą, mėgino sužinoti, kokį didžiausią greitį šis paukštis išvystydavo. Skaičiavimai parodė, kad teoriškai paukštis galėjo lėkti 97 km/h greičiu, nors vargu ar tai įmanoma 350 kilogramų sveriančiam gyvūnui.    Šie mokslininkai teigia, kad jis pasiekdavo „tik“ 50 km/h greitį, o stiprios kojos buvo pritaikytos aukos kaulams laužyti. Panašiai elgiasi dabartiniai paukščiai sekretoriai, kurie medžiojamas gyvates energingai sumindo.  

Rašyti komentarą

Įvesti paveikslėlio tekstą (didžiosios raidės - svarbu)