Bendravimas kaip šokis

„Tu sutinki žmones pagal jų lygį... Nešneki apie filosofiją su kūdikiu, kuris dar tik mokosi kalbėti... Tiesiog leidi garsus, kurie jam tinka.“

Dr. Miltonas H. Ericsonas

 Grybiena gali tūnoti dirvoje šimtus metų, o kartais nusprendžia išleisti vaisiakūnių į paviršių. Tad namo parsineštas baravykas nėra grybas per se – jis tėra didžiulio paslaptingo organizmo vaisiakūnis.

Taip ir tu, ir aš. Kad ir kaip dailintum savo „Facebook“, nesi vienintelis jo Vardenis Pavardenis. Be visų kitų vardenių pavardenių net negalėtum čia būti. Be savo tėvų, draugų, giminaičių, Vytauto Didžiojo, Mao ir Fidelio Castro, Kudirkos, Čiurlionio ir Babos Jagos tu nebūtum net tu. Esi didžiulio paslaptingo organizmo neatsiejama dalis. Žemės vaisiakūnis.

O dabar, kai išsiaiškinome, kas yra kas, verta paklausti, kaipgi žemės vaisiakūniai gali gyventi: dirbti, bendrauti ir vystytis.

Kaipgi?

Darniai.

***

Iš visų biologų, tyrusių beždžiones, daugiausia mokslui – ir mūsų suvokimui – davė tie, kurie išdrįso apsigyventi su gorilomis ar orangutanais laukinėje gamtoje be jokių ginklų, narvų ar kitų apsaugos priemonių, kantriai ir geranoriškai rodydami šiems įstabiems primatams, kad jie – tyrėjai – yra „tokie patys“. Tai ir George`as Schalleris, ir jo mokinė Dian Fossey, taip pat garsioji mūsų tėvynainė dr. Birutė Galdikas, sugebėję valandų valandas darniai, pagarbiai ir susitelkę būti šalia šių itin stiprių, dažnai agresyvių gyvūnų ir pagaliau pelnyti visišką jų pasitikėjimą. Kaip? Iš esmės subeždžionėdami. Pamiršdami etiketą, geras manieras ir kalbos kultūrą, žodžiu, simbolių tironiją, bent trumpam, kad taptų kuo panašesni į gorilas. Ar orangutanus.