Užrašyti žaidimo ėjimai

Pradėkime nuo pastarojo klausimo.

Ilgoka citata: „Bet kokia integracija katalikybės pagrindu šiame regione kurs įtampą ir Rytų (Maskvos), ir Šiaurės (Skandinavijos protestantiškasis pasaulis), ir Vakarų (Vokietija) atžvilgiu. Taigi, Lenkijoje ir Lietuvoje svarbiausiomis Eurazijos geopolitinėmis partnerėmis turi tapti jėgos, primygtinai besirenkančios šių šalių politikos nekatalikišką orientaciją – pasaulietinės „socialdemokratijos“ šalininkai, „neopagonys“, „etnocentristai“, protestantų ir stačiatikių religiniai sluoksniai, etninės mažumos. Be to, etninė įtampa Lenkijos ir Lietuvos santykiuose yra labai vertingas elementas, juo reikia naudotis ir esant galimybėms stiprinti. <...> Padėtis su Lietuva dar sudėtingesnė, kadangi ji yra pats šiauriausias katalikiškojo pasaulio elementas, turi ilgą kranto liniją Baltijoje ir skiria rusų erdvę nuo Vidurio Europos šiaurinio pakraščio, nepriklausydama nei vienam, nei kitam pasauliui. Akivaizdu, kad atlantininkų geopolitikai nedels pasinaudoti šiomis aplinkybėmis ir pabandys būtent Lietuvą paversti nesutarimų priežastimi ir pagrindine kliūtimi reorganizuoti Europą.“

Knyga, kurią cituoju, pirmąkart pasirodė Maskvoje 1997 metais. Vėliau buvo pakartotinai perleista 1999, 2000 ir 2001 metais. Išversta į prancūzų, rumunų, serbų, gruzinų, italų, ispanų ir anglų kalbas. Ji vadinasi „Geopolitikos pagrindai“ (rus. „Osnovy geopolitiki“ ) ir parašė ją rusų filosofas, politologas ir sociologas Aleksandras Geljevičius Duginas. Šis straipsnis ir bus išplėstinė seniai išleistos knygos recenzija, bandymas tekstą patikrinti jau mums matyta ir dabar tebematoma tikrove. Knyga neišversta į lietuvių kalbą, todėl kartais teks pacituoti ilgokus jos fragmentus.

Autorių – į sceną

Teigiama, kad „Geopolitkos pagrindai“ yra pirmasis rusiškas geopolitikos vadovėlis. Išties, pirmojoje knygos dalyje visai išsamiai išdėstyta vakarietiškų geopolitinių koncepcijų istorija.

Šioje apžvalgoje daugiausia vietos skiriama anglo sero Halfordo Mackinderio suformuluotai „širdies, gilumos žemės“ (angl. heartland) teorijai. Terminas nėra labai lengvas išversti, todėl rusų filosofas jo dažniausiai ir neverčia. H. Mackinderis savo teoriją suformulavo 1904 m. pasirodžiusioje knygoje „Geografinė istorijos ašis“ (“The Geographical Pivot of History“). Šios teorijos esmė paties H. Mackinderio buvo apibrėžta iš principo vienu sakiniu: „Kas valdo Rytų Europą, tas valdo „gilumos žemes“. Kas valdo „gilumos žemes“, tas valdo „pasaulio salą“ (šiuo terminu seras H. Mackinderis vadina Eurazijos ir Afrikos žemynus – A. K.). Kas valdo „pasaulio salą“, tas valdo pasaulį.“ Ši teorija yra griežtai priešinga kito mąstytojo – amerikiečio Alfredo Thayerio Mahano – geopolitikos koncepcijai. Jo idėjų esmė, išdėstyta knygoje „Jūrų galios įtaka istorijoje 1660–1783 m.“ (“The Influence of Sea Power Upon History, 1660–1783“, išleista 1890 m.) – kas valdo galingiausia laivyną, kontroliuoja pasaulį. Kaip čia neprisiminsi pirmojo ir turbūt iki šiol didžiausio Lietuvos geopolitiko profesoriaus Kazio Pakšto svajonių apie jūros link atsigręžusią Lietuvą.