„Verslo klasė“ „Iliustruotasis mokslas“ Visi straipsniai

Nors kasdien apie tai nesusimąstome, žinome, kad Žemės litosferos plokštės po mūsų kojomis nuolat juda. Prieš 30 arba 40 metų mintis, kad Žemės plokštės plūduriuoja kaip ledynai vandenyne, buvo sunkiai įsivaizduojama. Visai nekeista: juk milžiniški žemynai sukelia stabilumo įspūdį.
    
Dabarties geologų žinios apie nuolat judantį žemės paviršių remiasi plokščių tektonikos teorija (dar vadinama žemynų dreifo teorija). Šios teorijos reikšmė geologijai prilygsta Darvino evoliucijos teorijos reikšmei biologijos mokslui. Ji teigia, kad Žemės plutą sudaro viena kitos atžvilgiu judančios plokštės. Dėl šių plokščių judėjimo kyla daugiausia žemės drebėjimų, išsiveržia ugnikalniai, formuojasi kalnų dariniai – kaip tik šiuos reiškinius tiria geologai.     

Plokščių tektonikos ir evoliucijos teorijas sieja ne tik tai, kad jomis remiasi šiuolaikiniai geologijos ir biologijos mokslai. Nei Darwino mokslas, nei plokščių tektonikos teorija nesulaukė greitos sėkmės. Plokščių tektonikos teoriją dauguma mokslininkų pripažino tik septintajame–aštuntajame dešimtmečiais. Tačiau ji dar visai neseniai negalėjo paaiškinti, kas kadaise išjudino Žemės paviršių.   

Paaiškinimą siūlo amerikietė Vicki Hansen, Minesotos Duluto universiteto geologė. Ji mano, kad plokščių judėjimą lėmė atsitiktinumas. Daugiau nei prieš 2,5 mlrd. metų Žemę gausiai bombardavo dideli meteoroidai. Nuo smūgių daugelyje vietų iš Žemės gelmių į paviršių ėmė veržtis magma. Tai ir paskatino prasidėti subdukcijos procesą.    

Niekas netikėjo Wegeneriu    

Vokietis meteorologas, geofizikas ir astronomas Alfredas Wegeneris dar 1915 m. pasiūlė teoriją, kad žemynai juda ir kad kadaise jie sudarė vieną didelį žemyną. Wegenerio amžininkai teoriją vertino skeptiškai. Tuo metu buvo populiaresnės dvi kitos Žemės raidos teorijos: viena skelbė, kad Žemė nekinta, kitoje buvo teigiama, kad Žemė atvėso ir todėl susitraukė.

Rašyti komentarą

Įvesti paveikslėlio tekstą (didžiosios raidės - svarbu)