Paslaptingi miestai atogrąžų miškuose

Anglų keliautojas Percy Fawcettas 1925 metų gegužės 29 dieną telegrafavo žmonai ir pranešė, kad rengiasi keliauti į neištirtą Amazonijos miškų vietą centrinėje Brazilijos dalyje. Ekspedicijos tikslas buvo surasti pamirštą miestą, kurį Fawcettas vadino „Z“. Tačiau šis jo pranešimas buvo paskutinis, nei žmona, nei kas kitas daugiau apie Fawcettą nieko negirdėjo. Jis dingo be pėdsakų, ir nežinia, ar mirė nuo kokios ligos, ar jį sudraskė laukiniai žvėrys, ar nužudė indėnai.       

Po aštuonių dešimtmečių JAV Floridos universiteto mokslininkas, bendradarbiaudamas su kuikurų genties indėnais, aptiko senovės miestų liekanų būtent ten, kur kadaise jų ieškodamas dingo Fawcettas. Buvo atrasti 28 miestai, juose galėjo būti maždaug 50 tūkst. pastatų ir tai visiškai pakeitė vyravusią nuomonę, kad Amazonijos miškai yra neįžengiamos laukinės džiunglės, netinkamos gyventi žmonėms.         

Šis atradimas nėra vienintelis. Pastaraisiais metais ir kiti tyrinėtojai aptiko įrodymų, kad maždaug prieš 1200 metų indėnai apsigyveno didžiausiuose pasaulyje atogrąžų miškuose, nederlingą žemę pavertė derlingais dirbamaisiais laukais ir sodais, galinčiais išmaitinti milijonus žmonių. Tai viena svarbiausių prielaidų aukštos civilizacijos miestų visuomenei rastis. Tokios civilizacijos pėdsakų Brazilijos Mato Grosso valstijoje Šingu (port. Xingu) nacionalinio parko džiunglėse aptiko amerikiečių antropologas Michaelis Heckenbergeris.      

Atogrąžų miškų žemė nederlinga  

Amazonijos miškai užima maždaug šešis milijonus kvadratinių kilometrų – tai beveik dvigubai daugiau nei visos Indijos plotas. Šiuose miškuose augalų ir gyvūnų įvairovė yra bene didžiausia pasaulyje. Paradoksalu, bet žemė miškuose labai nederlinga, rūgšti, dirvožemio sluoksnis visiškai plonas, jame beveik nėra maistinių medžiagų. Tik prisitaikę prie nepalankių sąlygų augalai gali augti geltonoje arba raudonoje džiunglių žemėje, reikalingų medžiagų jie gauna liūčių sezono metu yrant žuvusiems gyvūnams ir augalams. Apykaita vyksta taip greitai, kad maistinės medžiagos nespėja patekti į dirvožemį, todėl jo sluoksnis lieka visai plonas. Tik dešimt procentų maistinių medžiagų pakliūna į žemę, visa kita įsisavina medžiai ir augalai.