  
Jeigu neprenumeruojate žurnalo ar jo neperkate - mūsų parduotuvėje galite parsisiųsti tik Jums įdomiausius straipsnius.
 
|
Kurtinantis griausmas ir šviečianti balta dulkių, dujų ir ugnies juosta – tokia „Apollo“ programos pabaiga. Laikrodis rodo 33 minutes po vidurnakčio, kai raketa „Saturn V“ 1972 metų gruodžio 7 dieną pranyksta nakties tamsoje. Nuostabus reginys susirinkusiems žiūrovams ir itin svarbi akimirka trims įgulos astronautams.
Gene‘as Cernanas, Ronas Evansas ir Harrisonas Schmittas – trys astronautai, kuriems patikėta paskutinį kartą aplankyti artimiausią Žemės kaimyną Mėnulį. Bene labiausiai džiaugiasi geologas Harrisonas Schmittas. Mokslininkas prie NASA prisijungė 1965 metais, kai buvo renkama pirmoji mokslininkų astronautų grupė. Vėliau jis pats pradėjo mokyti astronautus atlikti geologinius tyrimus. NASA buvo numačiusi jį skirti pirmuoju astronautu mokslininku į ‚Apollo 18“ įgulą. Tačiau sumažėjus programos finansavimui „Apollo 18“ skrydis į Mėnulį buvo atšauktas. NASA vadovybė nusprendė Schmittą išsiųsti su „Apollo 17“ ekspedicija vietoj astronauto Joe Engle‘o. Sprendimas, kurį 1971 metų rugpjūtį pranešė Deke‘as Slaytonas, NASA astronautų vadovas, Schmittui buvo labai netikėtas, bet džiugus. „Taip, sere, stengsiuosi įvykdyti užduotį kiek įmanoma geriau“, – pažada Schmittas, išgirdęs naujieną apie savo paskyrimą Mėnulio modulio pilotu. Netikėtą žinią astronautas aplaisto keliomis viskio taurėmis. „Apollo 17“ tolsta nuo Žemės, o Schmittas mąsto, kaip geriau įvykdyti pažadą, duotą Slaytonui. Kartu su Gene‘u Cernanu jie pasistengs paskutinį kartą Mėnulyje nusileisti kuo sklandžiau. Astronautai jame praleis gerokai daugiau laiko nei jų pirmtakai, jie turės surinkti daugiau pavyzdžių, padaryti daugiau nuotraukų. Tačiau Schmittui pirmiausia norisi įrodyti, kad sprendimas siųsti mokslininką buvo teisingas. Jeigu jis savo darbą atliks gerai, mokslininkai galės aktyviau įsijungti į kitas NASA kosmoso programas. Jei jam nepavyks, galbūt jis bus pirmas ir paskutinis mokslininkas, išskridęs į kosmosą. Tačiau prieš imantis mokslininko vaidmens ir pradedant Mėnulio geologinius tyrinėjimus, Schmittui dar teks pabūti astronautu, o kalbant dar tiksliau – Mėnulio modulio „Challenger“ pilotu. Taigi, kai modulis gruodžio 11 dieną ima leistis kalnų apsuptame Tauro-Litrovo slėnyje, Schmittas nesidairo į nepažįstamą kraštovaizdį ir visą dėmesį sutelkia į „Challenger“ prietaisų rodmenis. Jis įdėmiai peržiūri duomenis apie atstumą iki paviršiaus ir likusius degalus. Gene‘as Cernanas perjungia rankinį valdymą ir nukreipia tūpimo modulį žemyn, tiesiai į Mėnulio dulkes. Ir tik tada, kai Cernanas praneša Hjustonui, kad „Challenger“ nusileido, Schmittas pagaliau pakelia akis ir pažvelgia į aukso spalvos kraštovaizdį. Štai jis čia ir, nors leisdamasis negalėjo dairytis, po keturių valandų atsigriebs išlipęs į šią dykvietę, kurią iki šiol galėjo stebėti tik 400 tūkstančių kilometrų atstumu. 
Mokamas turinys!
Šis straipsnis yra mokamas. Straipsnio kaina 2 Lt. Sumokėję nurodytą sumą, parsisiųsite straipsnio PDF bylą (žiūrėkite sumažintą variantą). Norėdami sumokėti, prisijunkite su savo "Verslo žinių" prenumeratoriaus ar VZ.LT vartotojo vardu ir slaptažodžiu.
  Įrašykite savo komentarą:
|
  
 
|
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
